Nuo 2017 m. gatvės protestai Irane pasikartoja vis dažniau. Paskutinieji prasidėjo šį rugsėjį, kai žurnalistė Nilufar Hamedi tviteryje paskelbė apie Irano kurdės Mahsos Amini mirtį. Moralės policija ją buvo suėmusi už netinkamą islamišką aprangą (hidžabą). Liaudyje šie protestai dėl intensyvaus moterų įsitraukimo vadinami „Moterų revoliucija“. Hidžabas ar, tiksliau, virš galvos rankose sukamas ar net deginamas hidžabas tapo vienu iš pagrindinių protestų simbolių. Daugelis Vakaruose ne tik sužinojo žodį „hidžabas“, bet ir pradėjo gilintis į jo paradoksus – kodėl greta vienplaukių moterų gatvių protestuose matome apsigaubusias islamiškomis čadromis? Ar religingųjų netenkina religinis režimas?

 

Šie gatvių protestai vizualiai itin išraiškingi: plakatai, muzikiniai klipai, nuotraukos išnaudoja ryžtingai nusiteikusių, šokančių, atvirai į kameras žiūrinčių moterų atvaizdus. Tik, kokios šio judėjimo perspektyvos? Ar feministinis klausimas gali tapti Irano visuomenę konsoliduojančia paradigma protestuose, ir ko trūksta pasiekti revoliucijai?

 

Tema artima, nes Europos Sąjungoje lyčių lygybės klausimai nėra išspręsti. Kylantys nacionalistiniai judėjimai ideologizuoja tradicines vertybes ir siūlo grįžti prie stereotipinių lyčių vaidmenų. Artimiausias pavyzdys yra Lenkija, kurioje moterų pasirinkimai, pvz., abortų klausimu, yra įstatymiškai kontroliuojami. Tradicines vertybes reprodukuojančios ideologijos yra itin panašios į Irano režimą, kuris islamo šventraščiuose numatytus lyčių vaidmenis įtvirtino nacionaliniais įstatymais ir, palaikydamas skirtį tarp lyčių, akumuliuoja galią.

 

Tad toks Irano moterų judėjimas skatina savirefleksiją, verčia permąstyti Europoje populiarėjančias nacionalistines idėjas, siūlančias tokius lyčių santykių režimus, iš kokių bando išsivaduoti Irano visuomenė.

 

Hidžabas ir feministinis klausimas protestuose

 

Šiuose protestuose daug dėmesio sulaukė hidžabo klausimas. Tiesa, diskusija apie hidžabą, ar ji vyktų ES musulmonų bendruomenėse, ar Irano gatvės protestuose, niekada neapsiriboja kuklios islamiškos aprangos viešoje erdvėje tema. Kaip teigia lyčių studijų profesorė Šyrynė Amir-Moazami, hidžabas yra tapęs konfliktuojančių normų ir neišspręstų konfliktų simboliu. Istoriškai Irane hidžabas visada buvo politinių ideologijų įkaitas, nesvarbu, ar tai būtų sekuliarizmas, ar islamizmas.

 

1935 m. Irano šachas Reza Pahlavi pristatė iniciatyvą pavadinimu „Atsidengimas“ (Kašf-e hidžab), kuria uždraudė moterims nešioti hidžabą viešose vietose. Šachas mėgo Europos kultūrą ir norėjo Teherane matyti Paryžiaus gatvių estetiką. Daugelis konservatyvių, tradiciškai mąstančių moterų, kurioms išėjimas į gatvę be hidžabo prilygo nuogumui, tapo izoliuotos ir priklausomos nuo vyrų. Tad hidžabo draudimas, kuris savo estetika buvo panašus į Vakarų liberalizmą, tuometinėje tradicinėje visuomenėje neįgavo išsilaisvinimo prasmių.

 

Ideologinė linija pasikeitė 1979 m., kai Iranas po Islamo revoliucijos transformavosi į islamistinę teokratiją su socializmo bei militaristinio revoliucionizmo bruožais. Revoliucijos lyderis ajatula Khumayni sukūrė ideologiją, kuri, kad atrodytų autentiška, naudojo islamo žodyną, tačiau konstravo savitą realybę. Pvz., įvestas prievartinis hidžabo nešiojimas vargiai atitinka islamo dvasią, nors rezultatas – hidžabą dėvinčios moterys – atitinka islamiškos visuomenės viziją.

 

Abiem atvejais, tiek prieš Islamo revoliuciją, tiek po jos moterims nebuvo suteikta teisė į saviraišką. Ir vargu ar dabartinis islamistinis režimas gali daryti nuolaidų moterų teisių, tuo labiau hidžabo srityje. Režimas prisistato esantis atsakingas ne tik už piliečių gerbūvį, bet ir už jų išganymą po mirties, tad konservatyvi viešoji tvarka ir viešumoje dėvimas hidžabas yra būtina sąlyga, grindžiama Kurano ir Sunos ištaromis[1]. Moterims teko didžiulė atsakomybė – joms priskirtas tradicinių vertybių saugotojų vaidmuo bei atsakomybė už visuomenės moralę, savo šeimos ir net visuomenės vyrų garbę ir orumą. Privalomas hidžabas buvo įvestas 1981 m. Tuo pat metu sukurtos viešąją tvarką prižiūrinčios institucijos, tokios kaip moralės policija ir savanoriai saugumiečiai basidžai, kurių Irane, manoma, yra apie 10 proc. iš 88 mln. gyventojų.

 

Kelios dienos prieš Mahsos Amini nužudymą prezidentas Ebrahimas Raisi informavo, kad viešose erdvėse įdiegta veidų atpažinimo sistema ir griežtinamos su hidžabu susijusios taisyklės: valstybės tarnautojos, kurių apranga socialinių tinklų nuotraukose neatitiks islamiškų reikalavimų, bus atleidžiamos iš darbo, o moterys, kurios dalinsis vaizdo medžiaga be islamiško hidžabo, bent metams neteks socialinių garantijų. Jei moterys nepaklūsta tokiems reguliavimams, kaip, šiuo atveju, Mahsa Amini, prievarta prieš jas traktuojama kaip legitimi ir yra legali.

 

Kai kuriais atvejais už hidžabo taisyklių nesilaikymą moterims skiriamos itin griežtos bausmės. Pavyzdys galėtų būti 2019 m. suimtos pilietinių teisių aktyvistės Sabos Kord Afšari įkalinimas 24 metams, iš kurių 15 metų bausmė skirta už skarelės nusiėmimą viešumoje. Irano valdantieji tai pavadino „amoralaus elgesio ir prostitucijos propogavimu“. Dažna valdžios praktika yra moterų žeminimas: jos turi pasirodyti nacionalinės televizijos eteryje, atgailauti už tai, kad pažeidė moralės normas.

 

Vis tik moterys ryžtasi protestuoti, yra sukurta socialinių medijų platforma pavadinimu „White Wednesdays“ („Baltieji trečiadieniai“). Moterys skatinamos trečiadieniais nešioti baltus hidžabus ar išdrįsti nusiimti hidžabą gatvėje nuotraukai. Beje, ir moterų protestai, per kuriuos gatvėse nusiimamas hidžabas, nėra nauji – jau 2017 m. vyko protestai, pavadinti „Enkelab (Revoliucijos) gatvės merginos“ (Dukhteran khyaban-e Enghelab), kuriuose moterys mojavo ant pagalių iškeltomis baltomis skaromis.

 

Svarbu pabrėžti tai, kad nemaža iraniečių dalis hidžabą visada matys kaip iranietiško ir islamiško identiteto dalį. Kai kurios musulmonės feministės, protestuodamos prieš Vakarų spaudimą nusiimti hidžabą ir taip normalizuoti savo išvaizdą bei identitetą, priešingai, jį užsideda, taip gindamos savo teisę į kultūrinį ir religinį savitumą. Protestuose matomos hidžabus dėvinčios moterys jungiasi prie vienplaukių už laisvę pasirinkti. Ne kartą pokalbiuose su iraniečiais supratau, kad vyksta atsiskyrimas: tie, kurie pritaria hidžabo nešiojimui, nebepritaria vyriausybės politikai priversti jį nešioti. Tai rimta sąmonės slinktis Irano visuomenėje.

 

Nors privalomas hidžabas yra protestų dėmesio centre, akivaizdu, kad feministinis protestų klausimas kur kas sudėtingesnis. Viename protestų plakate esu mačiusi žinutę: „Mūsų kūnai nėra jūsų kovos laukas“. Ši žinutė aiškiai komunikuoja, kad protestų tikslas yra, pirmiausia, moterų teisė į apsisprendimą, bei moterų emancipacijos ir lygių teisių su vyrais temos. Žinoma, klausimas išlieka platus, tačiau daugiausia jis apima socialinę lygybę, reikšmę visuomenėje bei lygias prieigas prie viešųjų gėrybių.

 

Protestų šūkis „Moterys, gyvenimas, laisvė“

 

Iš Irane vykusių moterų protestų šie išsiskiria tuo, kad moteris palaiko vyrai. Prieš hidžabo privalomumą moterys protestavo nuo pat Islamo Respublikos įkūrimo. 1979 m. kovo 8-ąją, Tarptautinę moterų dieną, moterys surengė eiseną, kurioje dalyvavo virš šimto tūkstančių moterų, tačiau tokio palaikymo iš vyrų, kaip šiandien, jos neturėjo.

 

Šiandieniniuose protestuose užfiksuoti vaizdai, kai moterys kerpasi plaukus, o vyrai skutasi galvas. Tad šie protestai kalba apie lyčių lygybę ir lygiaverčius lyčių vaidmenis. Islamo pamatiniuose tekstuose teigiama, kad moterys ir vyrai prigimtimi lygūs[2], tačiau turi skirtingas socialines funkcijas: vyrai atsakingi už išorinę erdvę, moterys už namų aplinką[3]. Iranas, tapęs Islamo Respublika, nacionaliniais teisės aktais įtvirtino lyčių vaidmenis. Taip pat yra atmetęs kvietimą pasirašyti Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (CEDAW), kurios 5-asis straipsnis numato „pakeisti socialinius ir kultūrinius vyrų ir moterų elgesio modelius, kad išnyktų prietarai, papročiai ir visokia kitokia praktika, pagrįsta vienos lyties nepilnavertiškumo ar pranašumo idėja arba stereotipišku vyrų ir moterų vaidmeniu“.

 

Režimo numatyta vyrų ir moterų vaidmenų skirtis nebeatitinka abiejų lyčių poreikių bei socioekonominės Irano situacijos. Vyrai patiria didžiulį spaudimą uždirbti pajamų, sukaupti turto, kad galėtų vesti, o tai itin sudėtinga Irano visuomenėje, kurioje aukšti nedarbo rodikliai. Tad santuokos sudaromos vis vyresniame amžiuje, o lytinių poreikių tenkinimas už santuokos ribų yra kriminalizuojamas.

 

Moterys taip pat patiria didelį spaudimą atlikti joms priskirtus vaidmenis. Nors statistiškai moterų padėtis Irane atrodo gerai – moterų įsitraukimas į inžinerines specialybes aukščiausias pasaulyje (70 proc.), konkuruoja su JAV; moterų universitetuose daugiau nei vyrų (60 proc.), jos užima aukštas politines pozicijas (pvz., buvusi viceprezidentė Masoumeh Ebtekar), – moterų dalyvavimas visuomenės gyvenime varžomas diskriminaciniais įstatymais. Ribojamas jų įsitraukimas į darbo rinką, kurioje dalyvauja tik apie 20 proc. moterų. Suvaržytos jų teisės keliavimo į užsienį, skyrybų, vaikų globos srityse; nėra įstatymų, kuriais būtų apribota darbdavio teisė atleisti nėščią moterį, moterys įstatymais neapsaugomos nuo smurto artimoje aplinkoje, seksualinio priekabiavimo ir t. t. Taip pat atskirais laikotarpiais ribojamas prieinamumas prie kontracepcijos, tad moterims primetamas atseit prigimtinis jų vaidmuo.

 

Pagrindinis protestų šūkis „Moterys, gyvenimas, laisvė“ apima skirtingas ir vienijančias nepasitenkinimo Irano režimu linijas bei išplečia feministinį klausimą iki bendros priespaudos temos. Prieš Irano moteris daug metų buvo naudojamas sisteminis smurtas, tačiau į šią formulę galima įrašyti ir vyrus, priespauda yra tai, su kuo susiduria visi iraniečiai. BBC versija persų kalba prieš kelias dienas transliavo naują protestų dainą, kurios pagrindinė žinutė yra lygybės tema, susiejamos visos Irane praktikuojamos priespaudos rūšys: lyties, klasės ir etninė. „Moterys, gyvenimas, laisvė“ yra radikali filosofija dėl savo inkliuzyvistinės idėjos. Kalbama apie tai, kad Irane nebuvo etniškumo kategorijos, ji arba, tiksliau, segregacija etnoso pagrindu atsirado dėl kolonijinių galios santykių ir buvo susieta su moderniu autoritariniu valdymu, ar jis būtų šachų, ar islamistų. Etniškumo tema aktualizuojama, nes žuvusi mergina Mahsa Amini buvo kurdė ir stipriausi protestai bei žiauriausias jų malšinimas vyko Kurdistano regione. Beje, Amini kurdiškasis vardas buvo Žyna, kurį Irano oficialioji spauda vengė rašyti – tai perėmė ir Vakarų žiniasklaida, vadinanti ją oficialiu iranietišku Mahsos vardu.

 

Natūralu, kad protestams tęsiantis tematinis laukas plečiasi, tai matosi tviterio žinutėse, šūkiuose ir pasirodančiuose straipsniuose. Ypač aktyviai šiuos protestus kaip platformą išnaudoja išeivijos kurdai. Taip pat pastebėjau aktyvumą iš kairiųjų stovyklos, kurie protestuose akcentuoja klasių santykių temą. Ankstesnius protestus inicijavo darbininkai, nepatenkinti dėl pakeltų benzino kainų, infliacijos, vandens trūkumo dykumėjančiame Irane, beje, šie protestai vadinti „Ištroškusiųjų revoliucija“. Darbininkai aktyviai jungiasi ir prie dabartinių moterų protestų – streikuoja turgūs, pramonės įmonių darbuotojai. Kairieji pabrėžia, kad per protestus darbininkija emancipuojasi, tampa matoma ir girdima.

 

Autentiškas išsilaisvinimo kelias – pranašas Muhammadas buvo feministas

 

Viename iš plakatų Mahsa Amini plaukai vaizduojami žali – tai islamo spalva. Asociatyviai ši spalva susieja šiuos protestus su ankstesniais, ypač su 2009 m. Žaliuoju judėjimu, kurio tikslas buvo delegitimizuoti Irano islamistinį režimą, paneigiant jo teisę į islamo monopoliją. Islamiškas diskursas protestuose pritraukia religingą visuomenės dalį, kuri nesijungtų prie sekuliarios, tuo labiau vakarietiškos, idėjos. Akivaizdu, kad šie protestai bando rungtis su režimu, kurdami jam vertybinę konkurenciją.

 

Pasipriešinimas Irano režimui vyksta ne tik gatvėse, bet ir vystant autentišką feministinę perspektyvą. Irane egzistuoja platus feministinis spektras: dalis feminisčių renkasi sekuliarizmą, nes mano, jog po 1979 m. vykdyta islamizacija marginalizavo moteris, kitos, priešingai, mano, kad islamo teisės lankstumas sukūrė unikalų feministinį sąmoningumą. Islamo mokymas nelaikomas problema, atvirkščiai – teigiama, kad būtent islamas sudarė sąlygas atsirasti feminizmui, kadangi žmogui suteikė laisvą valią. Kurano 42 suroje kalbama apie vyrams ir moterims suteiktą laisvą valią. Islamo feministės žavisi Kurano ir Sunos moterimis, kurios matomos kaip autonomiškos, laisvos ir turinčios daug įtakos islamiškoje visuomenėje. Netgi svarstoma, kad feministiniu požiūriu islamas yra gerokai progresyvesnė religija nei krikščionybė ar judaizmas[4]. Kaip pavyzdys pateikiama moters teisė į nuosavybę, turtą: islame moterys per vestuves gauna dovaną iš vyro ir ši dovana priklauso būtent joms.

 

Radikaliausi feministiniai svarstymai pranašą Muhammadą siūlo matyti kaip pirmąjį feministą. Jis buvo revoliucionierius savo gentinėje, patriarchalinėje visuomenėje. Be to, kad suteikė moterims teises, jis jas įgalino, nes buvo linkęs su jomis konsultuotis valstybės valdymo ir karo klausimais. Muhammado pirmoji žmona Khadydža buvo turtinga pirklė, o jo mylima žmona Aiša vedė karius į mūšį, taip pat ji pristatoma kaip išsilavinusi moteris, kuri kovojo su pranašo bendražygių mizoginija.

 

Islamiškas feminizmas naudoja tris moterų teisių ir lyčių lygybės įgyvendinimo strategijas: pirma, siekia įtvirtinti lanksčią šventraščių egzegezės tradiciją; antra, kovoja su patriarchaline, tribalistine tradicija; trečia, siekia islamo teisininkams priklausančio šventraščių aiškinimo monopolio panaikinimo.

 

Pirmoji strategija akcentuoja islamo principų, o ne pažodinio tekstų skaitymo, svarbą. Taip pat skatinama kontekstualizuoti šventraščių nurodymus. Pvz., teigiama, kad Muhammado tikslas buvo pagerinti moterų padėtį, tad šis islamiškas principas yra perkeliamas į XXI a. kontekstą ir teigiama, kad islamiška yra ne pažodžiui skaityti šventraštį ir suteikti moterims tiksliai tas teises, kurios buvo suteiktos VII a. Arabijoje, o atsižvelgti į dabartinę moterų padėtį ir ją gerinti. Lanksčios jursiprudencijos (Fek-e puja) šalininkės diskutuoja, ar hidžabas išvis privalomas, pvz., fizinį darbą dirbančioms ar sportuojančioms moterims, svarstoma, galbūt hidžabas XXI a. nebereprezentuoja islamiško kuklumo, atvirkščiai, Vakarų valstybėse net tampa provokacija. Tokios idėjos nėra priimtinos Irano režimui, kuris pasirinko legalistinį fundamentalistinį islamą. Pastarosios tradicijos pagrindas yra ortopraksija, kurioje lytiniai santykiai, apranga, maitinimasis yra islamistinės vyriausybės prižiūrimas religinis ritualas. Tad hidžabo klausimo kvestionavimas nėra toleruojamas.

 

Antra islamiško feminizmo strategija yra panaikinti patriarchalistinę pasaulėvoką. Kurano ir Sunos tekstus siūloma suprasti per egalitarizmo prizmę. Islamas laikomas egalitarine religija, manoma, kad pranašo tikslas buvo suformuoti naujo tipo supergentį (umą), kurią vienytų ne kraujo ryšiai, gentinė ar etninė priklausomybė, o bendra ideologija ir lygiavertis įsitraukimas. Kurane ne vieną kartą teigiama, kad vyrai ir moterys yra lygus savo prigimtimi. Tiesa, Kurane taip pat sakoma, kad vyrai yra moterų globėjai[5]. Patriarchalinės nuotaikos įgalina šią ištarą suprasti kaip vyrų pranašumo argumentą.

 

Manau, patriarchalinę kultūrą Irane galima aiškinti tuo, kad per karus ir suirutes visada nukenčia švietimas ir stiprėja vyrų viršenybė Nei karas, nei suirutė Irane nevyksta, tačiau Irano politinė idėja yra islamiškos revoliucijos tąsa, nepaprastoji padėtis, nuolatinės socialinės ir tarptautinės įtampos palaikymas. Tad lyčių santykiai Irane formuojasi panašiomis į karines sąlygomis.

 

Trečioji strategija siejama su šventraščių aiškinimo demonopolizacija, kad ne tik islamo teisininkai galėtų aiškinti šventraščių tiesas, o ir tikintieji įsitrauktų į šį procesą ir taip būtų patenkinti naujos kartos poreikiai.

 

Ar iraniečiai rinksis liberaliąją demokratiją?

 

Arabų pavasaris, parodęs Vidurio Rytų valstybių pilietinių visuomenių sąmoningumą, tapo nusivylimu Vakarams. Valstybių, kuriose buvo surengti laisvi rinkimai, visuomenės balsavo už islamistus. Galiausiai tokios reislamizacinės tendencijos per demokratines procedūras buvo pavadintos Arabų rudeniu.

 

Negalima vienareikšmiškai teigti, kad Irane revoliucijos atveju matytume pasikartojantį Egipto scenarijų, bet vakarietiškos liberalios demokratijos scenarijus taip pat mažai tikėtinas. Kai Vidurio Rytų gyventojai išgirsta žodį demokratizacija, jiems tai primena apie JAV prevencinę demokratizavimo doktriną kare su terorizmu, kurios įgyvendinimas buvo invazijos į Iraką ir Afganistaną. Nuosaikieji islamistai tvirtina, kad islame nėra nieko, kas prieštarautų demokratijos idėjai, priešingai, konsultavimosi (šūros) principu grindžiama islamiškos demokratijos teorija, o demokratijos principai – įstatymo viršenybė, lygiavertė priklausomybė visuomenei, rinkimų teisė, atskaitomybė, valdžių atskyrimas – turi pagrindą pamatiniuose islamo tektuose. Šiaurės Afrikos valstybėse atliktos apklausos parodė, kad respondentams buvo priimtinos šios vertybės, tačiau jie nesirinko demokratijos kaip priimtinos valdymo sistemos, tikėtina, dėl paties termino vakarietiškos konotacijos. Alžyro islamistas Mahfudas Nahnah, kalbėdamas apie šią Vidurio Rytų kolonialistinės ir imperialistinės patirties traumą, net pasiūlė terminą „demokratija“ pakeisti „šūrokratija“, kad būtų galima tikėtis platesnio pritarimo.

 

Kalbant apie Irano istorinę patirtį, britai ir amerikiečiai, siekdami naftos ir dujų koncesijų, 1953 m. stabdė demokratinius procesus, susidorojo su respublikonišku Irano ministro pirmininko Muhamado Mosadeko režimu ir grąžino monarchinį valdymą. Nauja šacho valdymui susiformavusi opozicija buvo islamistinė. Tad ir moterų teisių bei visuomenės būklės vertinimas, lyginant jas su vakarietiška sekuliaria liberalistine ideologija, tuo labiau su kraštutinėmis jos formomis, nėra taktiškas. Modernizacija Vidurio Rytuose ir Irane vyko ne per sekuliarėjimą, o, priešingai, per religijos grąžinimą į viešąją erdvę. Tai buvo autentiškas pasipriešinimo imperinei politikai ir prievartinei vesternizacijai kelias. Tad islamas Irane yra ne tik religija, kultūrinė tradicija ir autentiškumą akcentuojanti kategorija, bet ir pasipriešinimo bei laisvės idėja. Jis užima svarbų vaidmenį viešajame diskurse. Kartu islamistinio režimo diktuojamas islamas, o ypač pats islamistinis režimas, akivaizdu, nebėra priimtinas.

 

Be abejo, Iranas laisvėja. Dėl socialinių tinklų ir apskritai interneto prieinamumo religinio tono propaganda darosi vis mažiau paveiki. Kai gyvenau Irane 2016 m., pamatyti moterį gatvėje be hidžabo buvo neįprasta, o kai lankiausi 2021 m. rudenį, po pamokų iš mokyklos į gatvę pabiro vienplaukės paauglės – tai niekaip nebūtų galėję nutikti prieš kelerius metus, vien dėl visuomenės požiūrio.

 

Pasakyti, koks kelias priimtiniausias Irano visuomenei, sudėtinga. Akivaizdu, kad didžioji dalis iraniečių nėra pasiruošę politikos atskyrimui nuo religijos – tai būtų radikalus pokytis. Iš universiteto kolegų Irane ne kartą esu girdėjusi svarstymus apie evoliucijos kelią, kurį siūlo islamiškas feminizmas ar, pvz., Irano intelektualas Abdulkarymas Surūšas. Jo teigimu, Iranas nėra tikra Islamo Respublika, nes islamas reikalauja nuolatinio atnaujinimo naujame laike ir kontekste, o Irane vadovaujamasi Khumayni sukurta ideologija, kurioje islamas užstrigęs 8-ajame dešimtmetyje. Tad Surūšo pasiūlymas, kuriam pritaria dalis inteligentijos, yra pereiti nuo khumaynistinio prie neideologizuoto islamiško modelio, kuris atlieptų naują laiką ir kontekstą.

 

Ar Irane yra prielaidų revoliucijai?

 

Teorizuojama, kad revoliucija įvyksta dėl nenuspėjamos dviejų faktorių sąveikos. Vienas iš faktorių – tai mano minėta iraniečių sąmonės slinktis, kai esama politinė sistema netenkina. Revoliucijos gali prasidėti, kai atsiranda kritinė mąstančių kitaip masė. Sunku pasakyti, kiek iš 88 mln. iraniečių nori sociopolitinio pokyčio. Irano protestai dideli, tačiau jie dar neišvedė į gatves tiek žmonių kaip 1979 m. Islamo revoliucija.

 

Politinis aktyvizmas sudėtingas šalyje, kurioje tiek metų neleidžiama politinė opozicija, nėra erdvės politiniam organizavimuisi, nėra stiprios pilietinės visuomenės, laisvos spaudos, visuomeninių susivienijimų ir jų lyderių, o vykstant protestams – net internetinio ryšio. Protestai – tai spontaniškos iniciatyvos, tačiau jos vis stiprėja.

 

Antrasis faktorius yra elito negebėjimas valdyti senuoju būdu. Matomi aiškūs ženklai, kad Islamo Respublika išgyvena ne tik legitimumo krizę, bet ir kompetencijos. Protestams kartojantis, politinis ar kariuomenės elitas gali skilti, tai būtų vienintelė šiuo metu numatoma galimybė virsmui. Tačiau Irano režimas yra specifiškai sukonstruotas: jame nėra vieno aiškaus galios centro, kaip, pvz., buvo Egipte ar Tunise, kurių prezidentus nuvertė Arabų pavasario judėjimas. Irane galios centrai keli: tai ir prezidentas, ir aukščiausiasis lyderis, ir įvairios saugumo bei jėgos struktūros, kurios iš dalies valdo šalį. Tad vieno galios centro nuvertimas nereiškia pokyčio. Režimo baigties prognozavimas sudėtingas – panašiai ovietologai bandė nuspėti Sovietų Sąjungos ateitį, tačiau žlugimas didžiai juos nustebino, nes sistema atrodė suręsta taip, kad nežlugtų.

 

Šiuo metu režimas, siekdamas išlaikyti senąją tvarką, itin agresyviai malšina protestus. Už tai atsakingas Sepah (Islamo revoliucijos sargų pajėgos) yra konglomeratas, kuris ne tik kontroliuoja Irano raketines sistemas bei branduolinę programą, bet ir yra multimilijardinė verslo imperija, apimanti visus įmanomus ekonominius sektorius, įskaitant strateginius. Nelieka abejonių, kad jiems lengviau nužudyti tūkstančius protestuotojų, nei atsisakyti turimos galios. Sepah naudoja taktines gudrybes: visiškai uždaro prekybą, žmonės negali likti gatvėse, nes neprieinamas vanduo ir maistas; neturi kaip susisiekti tarpusavyje, nes išjungiami mobilieji duomenys, blokuojami socialiniai tinklai; gatvėse vykdomi prevenciniai suėmimai bei organizuojami atsakomieji protestai. Taip pat režimas ryžtasi naudoti vis žiauresnes protestų malšinimo priemones. 2009 m. šaudyti į minią vengta, aukos buvo atsitiktinės, o per 2020 m. protestus į protestuotojus šaudyta siekiant juosnušauti.

 

Sunku pasakyti, kur yra riba, nes režimas vis dar naudoja diktatorių mėgiamą kortą – protestuotojus vadina užsienio agentais ar bent jau suklaidintais užsienio jėgų, ir taip bando pateisinti smurtą. Vis dėlto manau, kad režimas supranta, jog reikalingas pokytis, protestai signalizuoja Irano valdantiesiems, kad ideologija nebeįtikina visuomenės, nebeatliepia augančio sąmoningumo, ekonominiai poreikiai nepatenkinami, tad vienintelis kelias yra reforma. Kaip jie tą reformą įgyvendins – jau kitas klausimas.

 

 

Ieva Koreivaitė – politologė, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, Irano ir Vidurio Rytų politinių bei socialinių procesų tyrėja, daug metų praleidusi Irane stažuotėse Al-Mustafa islamo seminarijoje Kume bei Teherano universiteto Teisės ir politikos mokslų fakultete. Ieva taip pat turi Irano etnologės išsilavinimą. 

 

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit. Ut elit tellus, luctus nec ullamcorper mattis, pulvinar dapibus leo.

Accordion Content